Brigita
Gulbinaitė-Petkevičienė
PSICHOLOGĖ - PSICHOTERAPEUTĖ VILNIUJE

Pirmiausia psichoterapija yra dviejų ar daugiau žmonių susitikimas. Tačiau kuo jis išskirtinis?
Vienas iš šių žmonių, psichoterapeuto išsilavinimą turintis specialistas, padeda kitam (kitiems, jei kalbame apie psichoterapinę grupę) suprasti sunkumų, su kuriais žmogus susidūrė, kilmę.

Psichodinaminėje psichoterapijoje problemų ištakų ieškome pasąmonėje. Manoma, kad pasąmonėje nuolat vyksta tam tikri psichikos procesai, vidiniai konfliktai, formuojasi tam tikri santykių modeliai, kurie veikia mūsų sąmoningą gyvenimą. Psichoterapijos tikslas – pasiekti didesnio lankstumo ir brandos.

Ką tai reiškia?
Dažnai sunkumai kyla dėl to, jog vadovaujamės dar vaikystėje susiformavusiais santykių, elgesio modeliais, kurie nebeatitinka dabartinės realybės. Valgome šauktu ne tik sriubą, bet ir duoną. Ne itin patogu, ar ne? Taigi psichoterapijos proceso metu siekiama pamatyti pasirinkimų įvairovę, suprasti, kuris kokioje situacijoje būtų parankiausias, siekiama suvokti savo atsakomybių galimybes ir ribas, sprendimų priėmimo motyvus. Psichodinaminėje psichoterapijoje daug dėmesio skiriame ankstyvajai, vaikystės patirčiai. Vaikystėje įsitvirtinę mąstymo, elgesio modeliai gali būti ir mūsų stiprybė, ir kliūtis dabartiniame gyvenime.

Psichoterapinis santykis pats savaime yra tyrimo erdvė, nes jame atsiskleidžia būdingi santykių su kitais modeliai. Jei sunku pasitikėti kitais, sunku pasitikėti ir psichoterapeutu, jei santykis su autoritetais paprastai klostosi sudėtingai, greičiausiai tai pasikartos ir psichoterapijoje. Ir tai nėra kliūtis psichoterapijai, tai ir yra tai, ką psichoterapijoje ir tyrinėsime.

Paprastai taip, tačiau tai nėra pagrindinis psichodinaminės psichoterapijos tikslas. Pagrindinis siekis – suprasti simptomų kilmę, sąmoningai nesuvoktą jų „naudą“. Paprastai tai išsiaiškinus simptomai susilpnėja ar visai išnyksta. Tačiau šiam procesui prireikia nemažai laiko.
Taigi psichoterapija - ne nuskausminamieji, veikiantys simptomą (skausmą) čia ir dabar, o sveikatinimo programa, siekianti išsiaiškinti skausmo priežastį ir ją pašalinti.

Grupinė psichoterapija - tai psichoterapijos rūšis, kuomet nedidelė grupė žmonių kartu su psichoterapeutu reguliarių susitikimų metu drauge ieško psichologinių problemų priežasčių. Tam pasitarnauja grupėje vykstančių procesų ir santykių dinamikos analizė. Pokytis vyksta tyrinėjant ir suvokiant iki tol nesąmoningus santykių modelius, jausmus, konfliktus, atsiskleidžiančius grupės narių ir psichoterapeuto tarpusavio sąveikose. 

Grupės dinamika - tai grupėje vykstantys sąmoningi ir nesąmoningi procesai, grupės narių tarpasmeninė sąveika. Svarbiausias psichoterapinis veiksnys grupėje ir yra grupės narių bendravimas tarpusavyje ir su grupės terapeutu. Kitaip nei individualios terapijos metu, grupėje nario elgesys ir jo asmenybė veikiami ne tik terapeuto, bet ir kitų grupės narių bei grupės kaip visumos.

Siekiant užtikrinti grupės narių konfidencialumą, sukurti saugią aplinką, kurioje dalinamasi intymiausiais išgyvenimais, pasirenkama rami, apsaugota nuo išorės trikdžių susitikimų vieta. Prieš prisijungdami prie grupės nariai pasižada laikytis kontrakto sąlygų. Vienos iš jų – konfidencialumo, anonimiškumo laikymasis.

Atskleidžiamąją, tarpasmeninius santykius analizuojančią grupę gali sudaryti 5 – 8 asmenys.

Vienas grupės susitikimas trunka pusantros valandos. Ji visuomet pradeda ir baigiasi tuo pačiu laiku. Susitikimai vyksta kartą per savaitę.

Individuali psichodinaminė psichoterapija - tai ilgalaikė psichoterapija, kurios metu siekiama suprasti nesąmoningus psichinius procesus, vidinius konfliktus, ankstyvųjų santykių patirties įtaką dabartyje. Tam pasitarnauja tiek asmens gyvenimo patirčių už psichoterapijos ribų, tiek santykio psichoterapiniame procese analizė. Psichoterapijos tikslas - ilgalaikiai asmenybės struktūros pokyčiai, lemiantys geresnę emocinę asmens būklę. 

Be abejo, reikšmingas tampa ir abiejų bendrakeleivių, paciento ir psichoterapeuto, santykis jų žygio metu. Kelionėje žmogų geriausiai pažinsi. Ištikus sunkumams atsikleidžia visi būdingi santykio su savimi ir kitais ypatumai. Tai leidžia atpažinti, kas padeda, o kas sukliudo megzti, puoselėti darnius santykius, kas lemia santykių krizes. O kartais žodžiai liudija visai priešingus dalykus nei kylantys jausmai.

Pvz., pacientas kalba apie tai, kaip toli jis keliaus, kiek kliūčių pasiryžęs įveikti, bet psichoterapeutas, vedlys, mato nutrintas, kruvinas bendrakeleivio kojas, pajunta nepaaiškinamą liūdesį, nuovargį, iškyla vaizdinys apie vienišą nusiminusį vaiką... Šaunaus, sėkmingo, veržlaus žmogaus paveikslas tėra iliuzija, slepianti, nuovargio, įtampos, nerimo, nepilnavertiškumo, depresijos kankinamą žmogų, kuris veržiasi kažkur, kur mano būsią geriau, tačiau negali pamatyti, jog kiekviename kelionės etape ištinka ir sunkumai, ir džiaugsmai.

Paprastai psichoterapeuto pagalbos ir imama ieškoti tada, kai kasdienybę sujaukia nerimas, panika, įkyrios mintys, jausmai neduoda ramybės, įprastinės užduotys tampa per sudėtingos, ištinka perdegimas, nes didžioji dalis vidinės energijos išeikvojama psichikoje šėlstančioms audroms raminti. Tokia būsena trukdo megzti naujus, puoselėti esamus santykius su žmonėmis. Ištikima palydove tampa depresija, klastingai netikėtai pasireiškiantys panikos priepuoliai, nepaaiškinamas liūdesys, nerimas, nepraeinantis nuovargis.

Psichoterapija nepažada stebuklo, bet psichoterapeutas tampa bendrakeleiviu, padedančiu ieškoti sunkumų priežasčių, o kartais tiesiog ieškant jėgų juos ištverti. Psichoterapeutas – kaip vedlys klaidžiojant po nepažįstamas teritorijas, įveikiant kliūtis: jis negali sunkumų pašalinti, tačiau jis moka braižyti vidinio pasaulio žemėlapius, ieškoti išėjimų, o kartais drąsiai įvardinti, kad einant tam tikra kryptimi laukia tik aklakelis. Tad nukeliauti šią kelionę teks savo kojomis, įveikti sunkumus reiks pačiam, tik patyrusio vedlio draugija šią užduotį gerokai palengvina, o turint žemėlapį ji tampa aiškesnė.